Atsiminimai (mokyklos, knygos ir kiti lietuvių raštai)

 

Gerai atamenu, kaip mano tėvas šnekėdavosi su kitu tokiu - pat, kaip jis, seneliu apie mokyklas, kurios devyniolikto šimtmečio pradžioje buvusios mųsų krašte. Tuomet būdavę užginta mokiniams tarp savęs lietuviškai šnekėties mokykloje ir „gaspadose^“, „kvaterose“ (mokinių butuose); jie varu būdavę spiriami lenkiškai kalbėti. Mokyklose, žinoma, reikdavę lekcijos mokyties, bet vakarą, parėjus namo, tekdavo šnekėties. Kitų butų vaikai, mokiniai, pa­langėmis bėgiodavę ir klausydavęsis, be neišgirs kame ką nelenkiškai šnekant.

Buvusios įtaisytos tam tikros lenčiukės, "metelingoms" vadinamos. Jas nešiodavęsi mokiniai, ir, jei išgirsdavę kur savo draugą lie­tuviškai šnekant, po langu sušukdavę: „Viks, viks! metelinga! gadai popolsku, nogadai požmudsku!" Tie, palikę lentelę, nubėgdavę, šie gi, išsprukę iš buto, gindavęsis ir pasiginę, jei priveikdavę bėgančius, ati­duodavo jiems  metelingą.   Nepasisekus  priginti, su metelingomis bėgdavę į kitų butų palanges pasiklau­sytų, be neišgirs savų draugų lietuviškai šnekant...

 Nemokėdami lenkiškai ir nuo metelingos norėdami išsisukti, vaikai šnekėdavęsi šiaip taip, biauriai krai­pydami lietuviškus žodžius. Pavyzdžiui, sakydavę: „A kurza pinta?* (ar kurinasi pirtis?), ir taip toliau.

Bloga būdavę eiti vaikui mokyklon, jeigu jis nemokėdavęs lenkiškai. Mokykla vadindavos „skala", „iškala", „bakalarija" ir būdavo prie bažnyčios špi­tolėje. Mokydavęs vaikus .vargamistra arba tam tikras mokytojas, „daraktoriumi“ vadinamas, atskirame kam­baryje. Jei daug mokinių būdavę, tad mokytojas pasirinkdavęs iš tų pačių mokinių, kurie daugiau mokėdavę, sau padėjėjus prižiūrėti vaikams, kad mo­kytųsi, kad nedykautų. Pastebėję kurį negerai elgian­tis arba nesimokant, padėjėjai užrašydavę jį tam tikron knygelėn ir šeštadieniais susakydavę „darak­toriui". Tas aplupdavęs per pasturgalį kiekvieną, įrašytą knygelėn. Todėl ir buvęs toks priežodis: „subota, skury robota". Rašyti mokydavę ant juodos lenčiukės, suodėmis nuteptos ir vašku nuvaškuotos. Rašalą taisydavęsi mokiniai šitaip: suskubdavę krei­dos ir vandeniu užpildavę. Tokiu būdu išeidavo baltos raidės ant juodos lentos.

Tokių mokyklų mokiniai būdavę vadinami „palkusais“. Bet ir aukštesniosiose mokyklose, taip antai Padubisio kunigų Bazilijonų mokykloje, vyres­nieji mokiniai vadindavę savo žemesniųjų klesų drau­gus „palkusais".

Mano atminime, sakydavo tėvas, žmonės dar taip šnekėjo: jei vaiką lenkiškai išmokyti, tad jis lietuviškai ir nesimokęs mokės. Taip ir mano tėvas, pramokęs mane namie iš lenkiško elementoriaus, 1857 metais gavėnėje nuvežė mokyklon mokytųsi knygelės „officium". Bet jau neberadau tokio lietuvių kalbos gynimo. Nebebuvo nė cenzorių, nė metelingų. Kunigas klebonas ar kamendorius vieną kartą per savaitę ateidavo paklausinėtų šio to iš tikybos (reli­gijos). Pradėjau rašyti baltu rašalu ant juodos len­telės.   Paskiau nebebuvo taip rašoma.

Man teko mokyties žiemomis 1863 ir 1864 me­tais, kada vyriausybė ėmė kišties į tas mųsų bažny­čios mokyklas. 1863 metais mokėmės sodžiuje. Po­licija kažikur iššaukė mųsų mokytoją. 1864 metais mokėmės Joniškėje. Atėjo toks rusas, erelį pagerklyje pasikabinęs, pasižiūrėjo visų mokslo knygelių, pavartė, pasiėmė sau kelis lenkiškus elementorius ir, įsakęs mųsų mokytojui: „Reikia rusiškai mokyties, lietu­viškai melsties", išėjo. Nuo to laiko pradėjome ry­tais ir vakarais lietuviškai poterius kalbėti ir moky­ties kas rusiškai, kas lietuviškai. Lenkiškai ir ne­beliko!

Paskui aš jau nebeėjau mokytųsi ir nebejutau, kaip ten viskas vyko, tik išgirdau, kad rusai „učiteliaii" (mokytojai) įvesti ir rusiškos mokyklos taisomos nebe prie bažnyčių, bet prie valsčiaus namų, visas mokslas taip-pat rusiškai  išguldomas.

..................(ieškokite tęsinio)